Šiame pastate bus įrengta naujoji Smalininkų bažnyčia
Manoma, kad pirmoji gyvenvietė čia įsikūrė XV a. Kadangi jos pradininkai buvo žmonės, gaminę degutą, dervą, kitaip – smalą, vietovė pavadinta Smalininkais. Toks aiškinimas priimtinas, nes miškų čia būta tikrai didžiulių, ir žaliavos degutui, dervoms gaminti buvo į valias.
Iki pat XIX a. vidurio šių vietovių gyventojai priklausė Viešvilės parapijai. Smalininkų – įkurta 1845 m. Pamaldoms rengti nuomotos patalpos (vėliau, pasistačius bažnyčią, jos buvo nupirktos ir čia apsigyveno kunigo šeimyna). Saviems namams statyti rengtasi ilgai, mat tikėtasi didelės valdžios paramos. Ir ji – 30 000 markių buvo suteikta. 1878 m. birželio 13 d. padėtas kampinis akmuo, o jau po metų, 1878 lapkričio 13, Smalininkų bažnyčia pašventinama. Ant kalvelės, virš visų namų iškilęs neoromaniškojo stiliaus, iš raudonų plytų sumūrytas statinys gražiai papuošė visą gyvenvietę. Turėjo jis retą Mažosios Lietuvos maldos namų statybos praktikoje bruožą – nišoj, virš centrinio įėjimo, suprojektuoto bokšte, buvo įkomponuota danų skulptoriaus Bertelio Thorvaldseno statula Laiminantis Kristus. Iš tolo matoma, ji darė didžiulį įspūdį prie bažnyčios artėjantiems žmonėms. Architektas suprojektavo ir patrauklų galinį šių maldos namų frontoną.
Altorius įrengtas kiek atitrauktoje, navą prailginančioje nišoje. Jis, sakykla, vargonai papuošti medžio pjaustiniais. Varpas tebuvo vienas. Tasai skambinamas ironizavęs parapijiečius: “Smalininkai laukininkai, didi ponai skolininkai! Smalininkai laukininkai, didi ponai skolininkai!”
Smalininkuose atvėrė duris nauja evangelikų liuteronų bažnyčia
1848 m. parapijoje gyveno 1 100 žmonių, lietuvininkais tada save laikė maždaug 500. Toks skaičius jų užfiksuotas ir 1818 m., nors bendruomenę tada sudarė jau 2 400 parapijiečių. Įdomu, jog XX a. pradžioje užfiksuotas lietuviškai kalbančių žmonių skaičiaus padidėjimas: A. Tetznerio liudijimu, 1902 m. jų užrašyta jau apie 800. O gal tik surašinėtojai pasitaikė sąžiningesni… Tarpukario metais parapijoje gyvenančių žmonių skaičius vis mažėjo: 1921 priskaičiuota 2 000, 1936 – jau tik 1 572.
Smalininkų parapijos žmonės ilgainiui sugebėjo, nepaisant prastokų laukų, prasigyventi. Jų buitimi pasidžiaugė ir lenkų poetas W. Sirokomlė, kartą trumpam čia stabtelėjęs: “Smalininkai – mažas prūsiškas kaimas. Ne tik kaimiečių, bet ir čia gyvenančių vokiečių pirklių trobos iš medžio suręstos, šiaudais dengtos. Bet tos trobos plačiais langais, gražiais medžiais apsodintos, prie kiekvienos platus ir švariai nušluotas kiemas. Čionykščiai gyventojai, vieni pirkliai, kiti kaimiečiai, kadaise činšiniai, šiandieną, savininkams išsimokėję, gyvena savose žemėse. Žmonių padermė graži, veidai raudoni, giedri. Kiekvienas, maloniai nusiėmęs skrybėlę, sveikina praeivį, kiekvienas jį prakalbina”.
Kunigų, savo veikla peržengusių parapijos ribas, čia lyg ir nebūta. 1905-1912 m. dirbo Alfredas Mülleris (perkeltas į Vokietijos Eylau miestelį), po jo 1912-1913 – Ernstas Kreutzeris, o nuo 1914 iki 1944 Wilhelmas Groddė. Beje, šis dvasininkas vienintelis iš visų Klaipėdos krašto liuteronų kunigų, frontui priartėjus, nepasitraukė, liko savo parapijoje. Tačiau kunigauti toliau ir jis nesiryžo – persikėlė į Jurbarką, vargoninkavo katalikų bažnyčioje. Vėliau, atsiradus galimybei, išvyko į VFR.
Raudonoji Armija Smalininkus užėmė 1944 m. spalio 9 d. Bažnyčia išliko, bet buvo gerokai apgriauta. Vėliau, prireikus plytų, nuardyta. Ta pačia proga sunaikintas greta stovėjęs paminklėlis žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare parapijiečiams atminti.
Blogis nėra amžinas. 1989 m. vasarą Smalininkuose susidarė 30 asmenų iniciatyvinė grupė parapijai atkurti. Rajono valdžiai buvo pateikti reikalingi dokumentai, ir tų metų rudenį, rugsėjo 27 d., Religijos reikalų taryba sutiko įregistruoti atgimusią Smalininkų-Viešvilės bendruomenę. Pamaldas laikyti leista vidurinės mokyklos sporto salėje.
Dabar kunigauja Mindaugas Kairys, parapijiečių sąraše 207 pavardės.
Informacija iš: www.liuteronai.lt